Ingra Miler

ir isviso

kas as zinau? mano keliai verkia. na ir kas.
siandien kazkas primine, jog fizinio skausmo nera juk is tikro.
o vakar irgi.
as pasidariau nebeliteraturiska. arba priesingai. pernelyg tokia.
ir apskritai keistam katile jauciuos.
zmones isvaziuoja. grizta. arba siaip. vidury baltos dienos ar balto vakaro ima ir pasikaria. dingsta is cia tikraja dingimo prasme.
isnyksta vizualiuoju pavidalu. ir tuo kuriam gali nusisypsot, arba tuo, kuri gali pasiust toli toli.
kazkaip keistam soke priimu sia naujiena.
nulis reakcijos. o gal rekcija gali buti minusine?
bet visvien. kazkas is gilumu pradeda pasamoningai kelti klausimus, kurie nekilo vakar ir galbut nebekils rytoj.
jei as visdar tikiu tuo, kaip vaikystej, kad kiekvienas iskeliaves zmogus persikelia i spinduli, kuri matai tik sutemus, zvaigzdziu pavidalu. tai reikes paieskot.
jei ne. tai.. nznau. nemasciau apie tai niekad. o kas jeigu sitaip nera?
beprotybe aplinkui.
as nevien apie vizualia betvarke aplink.
apie viska. procesus. kurie tesiasi. sistemas. mechanizmus. masinas.
ir taip be sustojimo galeciau vardint.
(..)
ir siaip. praradau as harmonija turbut.
batareikos isseko?
kaip atsiriboti?
susikoncentruoti?
ir apskritai nusprest ka daryt?
kuria kryptim sukti?
mane neisspresti dalykai nugramzdins tuoj i nevilti.
ta prasme. prasme juk neegziztuoja.
ir kaip pradeti nebesigincyti su savim?
kaip apsiriboti? bet motyvuotai?
tukstantis ir vienas klausimas.
ir netgi tikejimas, jog nuvykus ten, viskas susistabilizuos neramina.
nes poto viskas ir vel issibalansuos.
ir bioritmai.
ir siaip. suvokimas dar keisis ir keisis.
o as noriu psichologinio pastovumo. psichiatrinio turbut irgi. mane uzkniso jau.
ir isviso.