Ingra Miler

bent kolkas

siaip jau juokas truputi ima net pro asaras kartais, kai visi aplink taip parinasi.
o tu nerandi sau kartais vietos:)
nors gal lengva kalbet, kai vienu is laisvalaikio praleidimo budu jau patapo vaiksciojimas i keistus pokalbius.
galeciau turbut net daryt koki sociologinio darbo aprasa sia tema.
stebi galbut busimus savo/tavo darbdavius, linksi galva, sypsais, ir atsakineji i klausimus, kurie kartais lengvesni nei rytine cigarete.
bet isties smagu.
ryt, o tiksliau jau 35kios minutes, kai mano mociutei suejo 85. laikas bega kai pagalvoji.
laikas pradet ir igyvendint idejas, kurias konservuoji dezutej.
kaip kazkada, o tiksliau dar sia vasara, man kazkas pasake, kad visada turiu zapaskiu. tai pradejau galvot, kad gal laikas jas pradet jau ir naudot kazkaip. kol laikas suskilusiam laikrody dar taip kazkaip keistai neiprastai slenka.
o apskirtai tai visdar bandau apsiprast. apsiprast ne su aplinka, o su savim joje. nes na..zinai..
kazkuri ryta perkabinau paveiksliukus ant sienos. tai smagiau dabar gyvent truputi pasidare.
siaip juokiuos. nes cia aplink daugkas bando but tais, kuo nebuna.
del to juokiuos.
o dar vos pries para kalbejau su kitu pasauliu.
tiesa sakant tada istikro kazkaip be juoku sunerimavau, kad jau iskeliauju kazkur anapus i uz normos remus isprausto racionalaus mastymo ir siaip uz kazkokios 'normalumo' ribos.
nes na. maciau ir kalbejau su tais, kuriu dazniausiai nematau ir net nekalbu.
bet nieko.
mama sako: infekcija.
tik organizmas idomiai siu gliuku bande atsikratyt. bet nieko.
pasijutau lyg keistu arbatu raudonojoj zemej prigerus.
aha oho.
gal ir tu turi koki darba? ar pokalbi man pasiulyt?
o as vis nepabaigiu rasyt straipsnio..tiksliau tik pradejau.
bet nera kur skubet.
bent kolkas
as nemegstu nervingai daryt vien del to, kad tai butu pabaigta.
man patinka laiku. tada kada jauciu, kai jau laikas.