buvau ten, kur dar turbūt netaip jau ir negreit pabūsiu vėl..tik jau nebebus taip, kaip buvo (sentimentalumas mano per kraštus čia lenda)
visai čia netaip seniai..tiksliau..na kaip čia pasakius. žodžiu. pastaruoju visuoju metu atradau daug žmonių. aš juos ir ankščiau buvau atradus. tik atradau juos kitaip.
kaskart miegoti einu su vis kitokiom mintim..tik dabar jos nebekrenta iš konteksto, kaip kad darydavo ankščiau (o kažkada aš maniau, kad prieš kiekvieną 'kad' reikia kablelio)
kuo daugiau veiki, tuo daugiau nuveiki..
jojo..žmonės planuoja, o dievai juokias.
taip ir gyvenu. .)
o aš (ir netik aš) eidama link kopų mačiau labai lėtai krentančią kometą (gal ją..gal meteorą..ar dar ką)..bet tas jausmas..tai toks..keistas buvo..tik nebežinau ar spėjau sugalvoti/išsakyti norą..gal..kažką juk pasakiau minty..
o laiko tikrai nėra. jei nenori, kad jis būtų jis nieko nepranešęs ima ir pradingsta.
tada išlipus vilniaus gatvėj taip ir nesupranti kas buvo..nes gal nebuvo?
ir vėl klausau mumių..tai tik patvirtina visą cirkuliaciją, rato principą ir grįžtančius dalykus.
ir net nebežinau ar myliu..kažką..gyvenimą..ar dar ką..:) nes nebeįvardiju..nereik..tiesiog jaučiu kažką..arba nieko.. .)
o man patiko stebėti..ir būti stebimai..
bijoti..
bėgti nuo savo pačios minčių..
tylėti einant mišku link jūros..
gulėti užsimerkus
šypsotis
juoktis
pykti.
man visad tai patiko. gal.
žinai..o sumasčiau, kad man užtenka abejot.
abejoti savim.
kitais.
nes abejonė yra niekas. kaip ir laikas. pradingsta nepastebimai, jei tik nori, kad pradingtų.
o dar dabar prisiminiau vieną iš pokalbių terpetinu kvepiančioje studijoje.
ištikrųjų. jei galvoji. neabejok. taip yra iš tikro.
jei tik pagalvojai. taip yra.
ir nesvarbu apie ką tu. apie žmones ar apie užpustytą miestą kažkur viduryje kopų.