keistas laikas.
savaitgali (nuo penktadienio ryto iki vakarejancio sekmadienio) praleidau kulautuvoj.
be telefono. be laikrodzio. be suknistu rodykliu judejimo manyje.
nezinau ar pasiekiau tai, del ko vaziavau.
stebejau saule, medzius, savo nuotaikas, mintis ir aplinka.
stengiausi siektiek atsiriboti nuo viso vyksmo, kad jis manes pernelyg neitrauktu. nes man patinka individualus tikejimas. as skeptiskai ziuriu i tai, kuo tiki jie. ir niekad nebijau to pasakyti.
turbut Zanos D'Ark laikais mane butu sudegine ant lauzo..o jei dar ir toliau taip garsiai kalbesiu tuoj pat igausiu ateistes etikete.
kazkaip juokingai man skamba kitu mintys is serijos "tu maistauji pries religija. bet ateis ir tavo atsiverimo laikas."
sorry bicai, bet vietomis jauciausi lyg buciau patekus i kokios sektos ar spiritizmo seansa. kaikurios fanatizmo apraiskos mane, tiesa sakant, net baimino ir gasdino.
tiesiog kaikurie simboliai yra PERNELYG jau simboliai. del to atsiribojau.
tiesa..buvau pasiekus riba..kai supratau, kad jei leisiuos toliau..nebeatsilaikysiu.
tuomet tiesiog isejau.
is esmes, tai vaziavau pakeisti aplinka, pabut belaiko, be nerimo ir itampu, fotografuot medzius, pajaust ramybe, pamedituoti.
rodos pasiekiau bent dali savo tikslo.
dabar net neisgerus puodelio neuro-3 (o ka jau kalbet apie 2 ir 1) jauciuosi rami.:). tiesa. su siektiek praplautom smegenim. bet rami.
siandien mano visos dienos savijauta prilygsta lengvam apsirukymui:D. juokinga net.
visi skuba, lekia..o as ramiai zingsniuoju dregnom saligatvio plytelem..
visi parinasi, nervinasi..o as visiskai beparkiu saitau knyga toliau.. na zodziu.
bet siaip nesigailiu, kad ten buvau.
pamaciau tai, ko kitur nematysiu.
ir tik darkarta isitikinau savo teisumu.
--
ir vel skaitau Jurgos Ivanauskaites 'Menulio vaikai'. jau kelinta kart.
tik dabar kazkaip isskiriu mintis, kurios man ziauriai artimos..arba kurios man patinka. stai ir cia nurasysiu keleta.
'(...) Zinau, kokie neidomus sie samprotavimai, betgi Tu niekad ju neskaitysi.. Gerai, kad neskaitysi, nes atvirumas ne suartina zmones, o juos skiria, tolina viena nuo kito. Juk budamas atviras, zmogus kaip i tuneli eina gilyn i save; tolsta, tolsta, tolsta nuo to, kuriam atsiveria, to, kuris bijo arba nenori, arba nesusipranta leistis is paskos.(...)'
--
jau net nebezinau apie ka cia norejau parasyt.
na bet dabar turbut tai jau nebesvarbu.
svarbiausia, kad parasiau. jeigu tu nieko ir neskaitysi.
--
ti tiek