Ingra Miler

(...)

kodel as vienas cia stoviu
galbut konors tikiuos
kas nuramins mano vidu
ar bent zodziu paguos
juk as tik noriu gyventi
nors kur einu vien kancia
bet jei padetum istverti
as laukciau cia
as laukiu cia
(...)
as nurysiu piktus zodzius
ir kaupsiu juos vien savyje
bet mano zibancios akys sakys
as noriu buti tavo sapne
ir jeigu kartais nukrisiu
ar tu prieisi ir pakelsi mane
ar dar istiesi ranka padesi
kai bus sunku ziuresiu i tave
(...)
bet visada mintyse
tu busi mano sviesa
kuri spindes ir visada bus salia
tik ji pades man gyvent
as noriu juoktis neverkt
prasau taves akiu neuzmerk
(...)
cordage „krisk!“