Gimiau aš, rodos niekuo neišsiskiriančią dieną, sausio dvidešimt penktąją. Buvo pirmadienio vidurdienis. Gimdymo namai priėmė dar vieną, tik daug garsiau klykiančią rėksnę. Sunkiai išvydau šį pasaulį. Tądien buvau labai raudona, daug klykavau, o ypač naujagimių kambary. Jau nuo mažens troškau bendrauti su visais. Muisčiausi mažam stikliniam inkubatoriuje. Rodos, nenustygau vietoje, kaip ir dabar. Tokia raudona, klykianti ir besimuistanti svėriau vos porą cukraus maišelių. Gaila, nepažįstu gydytojo, kuris mane priėmė. Norėčiau pažinoti žmogų, kuris mane šiam pasauly išvydo pirmas. Įdomu, kokia tada jam pasirodžiau.
Labai greit raudonas klykiantis naujagimis peraugo į užsispyrusią ir kaprizingą mergaitę. Dar būdama vos kelerių metukų, sugebėjau sugadinti tėčio „Žigulių“ signalizaciją, mamos automatinę skalbimo mašiną ir šiaip buvau gan „patrakus“. Amžiais ilgiausiai žaisdavau su draugais kieme. Kažkada buvau dingusi dienai iš namų. Nuo pat mažų dienų tėvams „gadinau nervus“. Buvau iš tų vaikų, kurie daug pridirbdavo ir prisidirbdavo.
Atsimenu, kai septynerių, ar aštuonerių metų, pirmą kart patekau į gyvo, to meto muzikos, garso koncertą. Rotušės aikštė. Daugybė įvairiausio plauko žmonių. Garsi muzika. Dar labiau pamėgau grupę „Foje“. Iki šiol bandau suprasti, kas suformavo mano muzikinį skonį. Gal aplinka? Bet ne, tada būčiau klasikinės muzikos fanatikė, juk mokiausi „čiurlionkėj“. Gal draugai? O gal mano pasąmonėje užsifiksavo kasdien už sienos skambanti tranki muzika?
Kai pagalvoju apie visus šešiolika metų, kiek visko nutiko ir t. t. pasidaro tikrai keista. Žmogus labai greit keičiasi. Sulig kiekviena diena. Pokyčius lemia perskaitytos knygos, pamatyti filmai, sutikti žmonės, girdima ir girdėta muzika, aplinka... viskas. Atsimenu visas perskaitytas knygas, po kurių labai pasikeičiau. Atsimenu visus koncertus ir grupes, kurių muzika man padarė ir dar turbūt daro labai didelę įtaką. Muzika, štai kas suformavo mane tokią, kokia esu dabar. Tik jos dėka gyvenu.
Labai keistas jausmas netikėtai susitikti žmogų iš tavo praeities. Susitikti žmogų, kurį matei gal prieš šešerius metus. Užvaldo keistos emocijos ir jausmai. Tada prisimeni keistus faktus. Prisimeni, kad turėjai tokį pat nertinį kaip ir tas žmogus. Tik taviškis buvo rožinis, o jo violetinis; su drambliukais. Tada prisimeni net suolą, prie kurio kartu sėdėjot, užrašus ant jo. Prisimeni kartu rašytus matematikos kontrolinius.
Miela kartais prisimint tai, kas dabar jau praeityje. Ir nesvarbu, liūdnus ar ne dalykus... Juk tai galbūt nulėmė dabartį. Taip, praeitis lemia dabartį... ir labai stipriai.
Sentimentali aš kartais...