Kelioninis
Ryte rūkai ir šerkšnas aptraukia laukus, o miškai atrodo tamsūs it naktis. Gyvenvietės atrodo panašios į pripetę, o laukai – į stalkerio laukus, į Zoną. Grįžti iš visiškos ramybės,atsipalaidavimo ir atsijungimo nuo pasaulio įį tą lėkimą, į tamsias gatves, į skubėjimą, nemigą, naktines pypkes tamsiame miesto užkampyje, o pro šalį bėga miškai,vaizdai, miesteliai, mašinos... apleistos sodybos, užkonservuotos žiemai vasarvietės, paskutiniai dar neišskridę paukščiai. Jokių minčių galvoje, tyla ramybė ir ilgesys.. švelnūs jūržolių delnai.. ir pajunti ant lūpų šiltą baltijos bangą, sūrią it ašara ir šilta lyg mylimos moters petys. Pakrančių rūkai, siauri uostų vartai, didelės bangos,rizika, ir tingus atsisėdimas ant seklumos per porą metrų nuo mirusių kopų. Naktinis viskis su pypke prie nidos švyturio, ant parnidžio su klajūnais, stiebo viršūnė, egzistencializmas ir genakeriai, sunkūs odiniai pėstininkų batai ir šviesūs šilkiniai nėriniai.. gyvenimas, bliuzas ir velnias. Tylūs sovietiniai viešbučiai, gaisrinės ir naujutėlės aliumininės maksimos.gulintis policininkas,ginklų parduotuvė ir nustabus parkas pačiame raseinių centre. Į galvą ateina eilutė iš senai senai pamirštos dainos – „And when in fury of melee you stop a bullet clean, just empty your canteen, and put the pistol to your head,to go to Fiddler‘s Green.“ Kodėl? Aprasojęs lango stiklas, Rūkas prieš mus,už mūsų ir po mumis. O keturi ratai sukasi, kabindamiesi į pilką šaltą asfaltą... O gal alus, absentas, ir visa tai užgerti tekila? Kam? Kodėl? Kodėl taip skauda gyventi? Kodėl kiekvieną rytą reikia keltis keikiantis, darytis nežmoniško stiprumo kavą,kad prabustų smegenys, suktis velniškai stiprų tabaką, kad smegenys galėtų galvoti? Ir skrendi juodu asfaltu su lietuvišku kiberpankišku gergždimu ausyse,sunkiomis mintimis galvoje ir velnišku noru nusilakti, kad nebematytum viso šito šūdo, ir tiesiog lūžti letargo miegu? Negali. Studijos,šeima, pilkoji masė, prašanti konspektų,straipsnių, į dūdą, pasiimti juos kartu į naktines klajones, cigaretės, kavos...man negaila. Lai paspringsta kava, užsikosti nuo dūmo, lai klajonėse peršala, lai pereina pragarą, kur pamato gyvybės ir mirties kovą, lai pamato patį dugną, kur pagrindinė problema yra ne nulaužtas nagas ar nedavęs gražus fyfinukas, o klausimas,kodėl kiekvieną dieną keliesi iš lovos, ir kokio velnio dar kvėpuoji. KODĖL? Orvelas dar pokario metais savo šleistoje antiutopijoje rašė: „Aš žinau kas ir kaip tai padarė. Aš nežinau KODĖL?“ Aštuonios darbo valandos, ir dar tiek pat miego, rėkia balsas ausinėse, o kodėl? Kodėl negali dalies tų aštuonių miego valandų skirti klajonėms? Kodėl? Kodėl negalima klajoti po mažytį vilniaus senamiestį iki tol, kol kojos nebepakels desantininko batų, o sušalusios rankos netaps violetinėmis, o siela džiaugsis naktimi...
nebaigtas