Ad Mariam (I)
arkšt, tarkšt klaviatūra. Dar keletas pabarškėjimų. Spragt žiebtuvėliu. Tylus čežėjimas, kai peleninėje sugniūžta dar viena nuorūka. Eilinė. Aukšti suvarstomi batai. Sunkūs. Juodos storos odos. Sunkus odinis lietpaltis, odinė skrybėlė ir sunkus signetas. Bum. Autorius. Sėdi ir barškina klaviatūrą. Cigaretės, viskis ir kava. Jūros mišinys. Ne heksogenas, ne. Tai mišinys, išlaisvinantis jūsų sielą sausumoje, kad galėtumėte pajausti jūrą.
Dažnai klausia - ką tu toje jūroje palikai, kad pastoviai ja kliedi ir vis veržiesi? Atsakymo tiksliai suformuluoti negaliu. Galima teigti, kad kaip Frederikas Forsythe‘as rašė „Karo šunyse": „Nuodai, kurių paragavau jūroje, iki pat mirties tekės mano gyslose ir ves iš proto". Arba galima pasiūlyti audros metu atsirasti lietaus ir vėjo čaižomame pliaže ir parodyti tamsoje bangų šuorų plakamą mažytį burės lopinėlį. Būtent taip atsitiko man.
Kai dar buvau žalias, tėvukas mane nusivežė prie tuo metu dar statomo Būtingės terminalo. Šėlo audra ir jis man parodė tolumą, kur retkarčiais virš bangų iškildavo mažytis mažytis burės lopinėlis. „Matai? Va ten žmonės gyvena. O tai ką mes čia veikiame - nieku gyvu nėra gyvenimas." Tai buvo, kai jau pradėjau mąstyti.
Pirmą sykį ant borto mane šeima atsinešė, kai teturėjau kokius šešis mėnesius. Sakė, kad visą kelionę į Klaipėdą rėkiau, o užneštas ant borto iškart nurimau.
Ir šiaip. Po metų nuo tos atmintinos audros Būtingėje, kai jau pradėjau buriuoti, tėvukas mane virve pririšdavo prie laivo, o aš sėdėdavau jachtos priekyje ir nekreipdamas dėmesio į nieką stebėdavau stačias Kuršių marių bangeles. Nieko nėra nuostabiau, kai šiltą vasaros naktį išplauki į jas, lygias it veidrodis, švelnus, vos juntamas naktinis brizas judina bures, o tu stovi už šturvalo ir grožiesi pilnaties taku. Kai vėjas sustiprėja, jauti, kaip šiltas marių vanduo aptaško tavo veidą, o jachta vis juda link tikslo. Įplaukdamas į Nemuno žiotis užvedi variklį, kuris, kaip sakydavo mano šviesaus atminimo bočius Algirdas, dirba it geras šveicariškas laikrodis. Ramaus dyzelinio tuskėjimo migdomas tyliai ramiai slenki siauručiu Minijos farvateriu, sustoji Mingėje pas pažįstamą ūkininką. Visiško štilio metu pritrepsi prie mirusių kopų, užplauki ant seklumos, kur iki kopos - tik du metrai. Tylus vakaras Nidoje besileidžiant saulei, kai sėdi kokpite su taure viskio ir žiūri, kaip už senų gluosnių, vadinamų baobabais, lapijos slepiasi saulė...
Ta daugybė nepakartojamų akimirkų praleistų po burėmis. Dievai. Ir svarbiausia, kaip sakė amžiną atilsį Edmundas Tradišauskas, „po burėmis draugystės nesuvaidinsi".