klausykla
sėdžiu tyliai. na nepatinka man šis metas. visi tie gamtos mirinėjimai, lapų kritimai, paukščių išskridimai ir vakarai prasidedantys po pietų. toks jožik v tumanie jautiesi. ir tas tumanas užsitęsia vos ne iki gegužės, bo čia pajūry, ta „tikra“ žiema užsuka labai trumpam. na visi tie gamtos rudenėjimai aišku gražūs ... ir liūdni. ir kiek pamenu save, visada buvau linkęs i rudeninį-vidinį-onanizmą. o kas nelinkęs? tik ne visi vienodam gilyje tas nuotaikas slepia. žiūriu ir blogai tampa tokia apsinuoginimo vieta, kur jokie slapukavimo tabu negalioja. daromės panašūs į 19-20 amžiaus gimnazistes, kurios rašydavo dienoraštinius blogus. tik esminis skirtumas tas, kad jos tuos savo „išgyvenimus“ slėpdavo giliai po lova, o mes kaip skalbinius išdžiaustom pačioj matomiausioj erdvėj ir visiškai ne prieš, kad tuose skalbiniuose kažkas knisas. vadinas ne sau. vadinas išsikalbėjimas. jums ne kiek neprimena išpažinties? Tik klausykla afigienų gabaritų ;)