February 16, 2005
tarp dviejų pasaulių beklaidžiojant...
pamanai apie vieną... praeina truputis laiko, toks mažas truputis, kokį tik gali įsivaizduoti, ir visus tavo sumanymus nuvaro į šuns dienas... be perstojo mėtais, vos pradėjus daryt vieną - pagalvoji, kad tai nesamonė, poto vėl gerai pamastęs supranti, kad galbūt tai svarbu. deja, bet visada viskas baigiasi spjovimu į viską ir nieko nedarymu. koks tikslas? koks tikslas ką nors daryti, jei visada rezultatas toks pat? galbūt tiksliau būtų sakyti, jei rezultato niekada nėra...
vienu metu pradedi net galvoti, kad nieko neturi, kad visi draugai tave paliko, nusisuko nuo tavęs, tačiau vėliau supranti, kad viskas atvirkščiai. pats stengiesi kažką daryti, kad galėtum atsiriboti, tačiau jei kas paklaustų "kodėl?" - sulauktų nuoširdaus atsakymo "nežinau". galbūt kasnors pagalvos, kad man depresija - nė velnio. tiesiog esu pasimetęs, nusivylęs ir (oi kaip man patinka šitas žodis) susimutines... šokinėju nerasdamas sau vietos. pradedu daryt viena - baigiu visai kitkuo. sugalvoju, kad reikia daryt taip ir anaip - galų gale suprantu, kad veltui prašvaiščiau laiką\pinigus. norisi pabėgt. net nežinau nuo ko pabėgt. visvien visą dieną sėdžiu galima sakyt vienas, užsidaręs kambary. turėčiau gauti ramybę, kurios man taip reikia, tačiau kartais norisi net pabėgti nuo savęs, nuo savo minčių...
tuo labiau viso mutinimosi proceso nepalengvina ir antrą dieną grojanti Foje... "galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse..."
.: wrm : 01:03 AM : komentarai (0) : pėdsakai