post_12
po savaitės kai tave bando pastatyt ant galvos, o vistiek kaip kulverstukas vartaliojiesi. Ir kai galiausiai patiki jog reikia pačiam stovėti ant galvos, bet nesistovi.
atsiremti į sieną prieš degančią ir pamažu kaistančią krosnį, susikelti kojas ant paverstos dėžės su nuo nežinia kada kaiptais sąsiuviniais, užrašais ir paliktais tuščiais lapais ir traukiant juos po vieną vartyti, bėgioti po paskutinių lapų keverzones, piešinukus ir viską. (Ačiu tau mama kad sudėjai viską taip grakščiai tvarkingai, pati pradžia viršuje) Prirašyti kažką ko tada trūko, ar kas aišku dabar ir kišti viską pro praviras krosnies dureles. bučkis tau ve ateities tikrai nėra.
o tada imam pašilusį vyną, užsidegam cigaretę, kurortas?
Šios savaitės vogtas besėdin ant suoliuko saulutėje su skaitalu:
kaip penkiais žingsniais pereiti nuo dešrelės prie Platono.
Ir rytinis kursioko: Dar neišmokai nuryt neužgėręs? o gal jau laikas juk dideli užaugom.