nu tai va...
o buvo viskas taip:
ėjo kartą ežiukas ruke....
arba ne...
ėjo kartą beždžionėle namo....
o gal netgi:
važiavo trys drambliukai pas močiutę į kaimą. ir paėmė tris tranzuojančius pelėdžiukus. keistoki drambliukams pasirodė pelėdžiukai, tokie maži ir plunksnuoti. susėdo jie visi ant dramblių mašinos veidrodėlio.
- tai kur traukiat? - susidomėjo dramliukas žydriukas.
- pas jamą ir aiką .
- o tai, čia, kokie nors jūsų draugai?
- na galima ir taip pasakyti... tačiau tai ne tik mūsų, tai gali būti ir jūsų draugai... jei norit, galim keliauti kartu!
- na gal ir galėtume, bet mes keliaujame pas močiutę į kaimą. juk taip gera pas močiutę kaime... ten visada žydi gėlės, stalas nukrautas skaniausiom nesibaigiančiom gėrybėm, teka gardžiausi upeliai ir visą laiką šviečia skaisti saulutė. ir dar geroji močiutė, mes ją visi taip mylime. ji visada linksma ir pakili. ak ta mūsų močiutė...
staiga pašoko vienas pelėdžiukas ir išsitraukė kažkokį keistą maišelį ir sušuko:
- man atrodo, kad jama ir aika kaip tik ir yra netoli jūsų močiutės!!!
- TIKRAI?!? - nusistebėjo trys drambliukai beveik choru, tik mažiausio ružaviuko starubliukas keistai šnarpštelėjo įtardamas kažkokią klastą...
- JO JO !!!
kitas pelėdžiukas ištraukė rulonėlį plonyčhio popieriaus, o paskutinis - užrašų knygutę. pribarstė jie iš maišelio kažkokių žalių žolelių ir ėmėsi darnaus kolektyvinio darbo...
- jei norite parukyti, tai turime mamos įdeto rugštynių ir smilgų tabako...
- ne ne, mes jus norime supažindinti su jama ir aika.
- tikrai?!? o jie CHIA? - dar labiau nusistebėjo drambliukai, o vyriausias, rudukas, vos nepametė vairo, bet greitai jį pakėlęs nuo žemės toliau vairavo miško palikimo taku...
.....
it might to be continued...
only if needed.