Iš gyvenimo Vėlių bei Velnių
"Seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių" (B.Buračas, LKP, p.223). Po vakarienės nenukrausto stalo, arba palieka bent kokio maisto mirusiems. Velykų metas - tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis (jos lankosi šventose vietose, šventovėse). Vėlės išeina visai vasarai į atgimstančią gamtą. "Po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina" (J.Basanavičius, BLV, p. 112). Po pirmo pavasarinio Perkūno vėlės pasitraukia, dingsta iš mūsų aplinkos (J.Basanavičius, LT. Kn.III.d.2.,V. 1923).
Progai pasitaikius, pakalbesiu istorija, kad ir giedrai dienai nepritinkancia, kad velniai negriebtu.
Ant sutemu, cystai per vidurnaktie, susirinkusiesiems gaspadoriams ir gaspadinems dar viena ne pramana suoksiu, kad pazintu Velyku dvasia.