Mikrokrizė
Tampo vaikai močiutę - "Sena vėpla! Sena vėpla!". Šiaip, iš neturėjimo ką veikt. Nes gyvena ji šalia. Tiesą sakant priešais mano duris. Koridorius pastoviai skendi saldžioje tikrovėje, dieną vieną - sausainiukai (tokie gyvulėlių formelėm užminkyti), dieną kitą - pyragas. Vaišina kaimynus. Kiekvieną nelyginę dieną, 17:00'o clock. Visų nekviečia, tik rinktinės dūšelės gali patekti į Jos romų butuką. Tik retsykiais užmatau (o gal ir laukiu), kaip judėdama šalimais manųjų durų jos akys susiaurėja, pritvinksta geismo ir čia pat radikulito susukta ji pasišalina savo valdų link. Gal pačiam užsukt, aplankyt, pavaišint kuo egzotiško. Pasimiršti ant jos sofutės, pasimėgaut mielai sugulusių raukšlelių veidu, išklausyt jos istoriją, paskui priminti savają...
Bet aš juk naujokas, gyvenu čia vos 9 metus, manes čia pažįsta niekas.
Ir pažint nenori....
Iš manes jie tyčiojasi taip pat, kaip iš Jos, ir perdėtu gerumu naudojasi, lygiai taip pat.
Todel po kojom as nesipainioju. Niekam.
Niekados.
Todel linguoju krėsle papsėdamas ir vartydamas pigų romaną, taip užversdamas ( kaip veliau artimieji sužinos ) savo paskutinius metelius.