Į kovą įbridau kaip į Baluošo ežerą
Šiandien mane atleido. Taip, šiandien mane atleido. Užsimerki, o akyse Smaragdo miesto užkulsiai. Smaragdo miesto užmiesčiai, su kloniais, rusvėjančia rudeniška žole ir šiektiek apšepusiais kaštonais. Su tais malūnais, kurių mediniai šonai braška, o miltai varva kaip tirštas cinamono sirupas. Su tom apleistom ganyklom, ant kurių sienų galima surasti begalę beprotiškų užrašų, tokių kaip – "Ana, aš išvažiuoju". Ganyklų, su praeities prisiminimais ir rodos dar dvokiančiom srutų duobėm.
Kai mane atleido, namo ėjau nuleidęs galvą. Ne, ne dėlto, kad tai mane gniaužė ar spaudė. Stebėjau plyteles. Aš dažnai stebiu plyteles. Dažnai stebiu balandžius, kurie sugeba rasti velnias žino ką lesamo, ant šio esfalto. Aš jų dažnai nesuprantu. Aš nesuprantu, kaip jie žiemom randa maisto. Žinoma, trupinių pritrupa, tačiau išmaitinti viso miesto balandžius miestui – nėra lengva. Su varnomis viskas kitaip. Varnos rytais išskrenda į šiukšlynus, o poto vakarais sugrįžta atgal į miestą. Varnos mitybės grandinėje yra vienu laipteliu aukščiau už balandžius ir žvirblius.
Prėjau Smaragdo miesto varpinę. Smaragdo mieste daug varpinių, tačiau šioji – man ypatinga. Šiosios laikrodžio ciferblatas dažytas bordo raudoniu. O rodyklės, kad ir lėtai, tačiau slenkasi. Žinoma, per tiek amžių viskas išderę ir vyksta ne sinchroniškai.Laikrodis tai skuba tai velniškai atsilikinėja.
;;;;;;;;;;;''''''''''''';;;;;;;;;
Iš rankų išslysta dulkės, tarytum sumalti ragai,
Kaip sumaltos kiaulių galvos ir išgręžtos mano kišenės.
Kaip degintos daniško rusvojo cukraus plytos
Išneša į orą bažnyčia ir šventosios Onos vardą.
;;;;;;;;;;;''''''''''''';;;;;;;;;
Kažkada prisižadėjau ir sau ir artimiesiems – mokytis iš savo klaidų. Dar vis nesigauna. Na, padriki atvejai. Ar jūs taip darote ? Aš kas vakarą susirašau popieriaus lape, ką turiu atlikti kitą rytą. Dažniausiai tai būna parašyta kaip su nukapotom rankom, nes rašau popiergalį susiradęs kambario tamsoje. Mane lovoje ir būtent lovoje dažniausiai užplūsta unikalios mintys, kuriomis vadovaujantis gal visai ir išbrisčiau iš tos amžinos tinginystės, laiko stūmimo ir t.t.t. Ant popieriaus prisirašau tokių nesąmonių, kaip kad – "Mokykis daune.", "Susirask darbą.", "Pašerk pelę.", "Išryškink juosteles" ir t.t.
Tačiau liūdžiu tais pačiais vakarais, dėl to pačio dalyko. Aš niekada rytais nesugebu gyventi pagal planą. Nors tu ką, tačiau viskas nueina savom vėžėmis, o tai manęs nei kiek nedžiugina. Laukiu pokyčių. Sėdžiu ir laukiu pokyčių. Gal, kadanors pradėsiu kąnors daryt rimčiau. Nepažadu. Savęs nesigailiu. Kitiems nepavydžiu.