Juanita*

o viskas prasidejo nuo klausimo

kai simtakart eini per ta pati kelia, nepastebi kad jau seniai susalo ezeras. kiekviena detale nebetampa tokia svarbi. tas pats ir su kai kuriais veiksmais, kai darai kazka (per)daznai, tas veiksmas praranda savo ypatinguma ir detaluma. del sios priezasties zmogiska primintis vercia ieskoti ko nors naujo, neistirto. ieskoti detaliu ir galbut net saves. kodel apie tai uzsiminiau? neseniai man uzdave klausima, i kuri neatsakiau. apie ta pati ezera, kuri praeinu labai daznai, negalejau atsakyt i atrodo labai lengva klausima apie tai ar jis uzzsalo. kasdieniniuose rupesciuose skubam ir nepastebim tokiu graziu dalyku, kaip gamtos dovanas, gamtos virpesius, zmoniu isore ir detales. Vakar maciau koks ryskus menulis, o juk paskutini karta ziurejau i ji, net neastimenu kada, net pamirsau koks tikrasis jo grozis. besizavint yvairiais kampeliais, nereikia pamirstu ir tu, kurie stovi cia pat salia ir jaucia skausma, nuoskauda, beabejo dziaugsma ir begale kitu jausmu. Jausmus reikia tobulinti, o ne mesti juos pusiaukeleje
mmmmmmmmm apelsinai
(tasko nera, nes mintys vis dar nesibaigia)