Kuris laikas tarp lietuvos istorikų yra daug diskutuojama apie LDK (ATR), kaip demokratiškos kunigaikštijos tema. Mintis tame, kad LDK (ATR) buvo demokratiska kunigaikštija, o lyginant ją su Europos valstybėmis (neskaitant Šveicarijos, Olandijos) tai jos tokį demokratijos lygi pasiekė po gerų kelių šimtmečių. Nenoriu labai plėtotis šia tema juolab, kad yra pakankamai apie tai parašyta, kad ir istoriko D. Kuolio. Na gal šiek tiek ir supažindinsiu ryšium su tuom, kad po to suprastumėt mano visos šitos rašliavos galutinį akcentą.Pvz:
III Lietuvos statutas kuris kaip teisinis dokumentas savo gyvavimo laiku (1588-1840) kone beprecidentinis atvejis Europoje . Juo labiau tai, kad šis XVI dokumentas buvo kuriamas ne pagal tuo metu Europoje vyravusia tendencija, kai visi įstatymai kuriamį valdžios viršūnėje esančių žmonių ir po to numetami žemyn. Šis statutas kurio įvairiausias versijas rašė maži bajorų seimeliai ir siuntė į Didyjį Seimą kuris viską suredagavo ir beliko patvirtinti karaliui. Dauguma kuria įstatymus.
Dar vienas įdomus dalykas, LDK nebuvo fortifikuotu miestų, na išimtis Vilnius turėjo šiokias tokias gynybines sienas. Labai įdomi to priežastis. Buvo manoma, kad kuriantis galingam miestui kuris gali lengvai apsiginti, pasidarys panaši padėtis kaip buvo Prancūzijoje kai ji buvo labai decentralizuota karalystė kurioje karalius bijodavo žengti žingsnį už savo mažų valdų ir rizikuodavo būti paimtas į nelaisvę savo paties vasalų.
Na žodžiu daug iš esmės yra tu argumentų dėl LDK (ATR) demokratiškumo. Žinoma yra ir kitų nuomonių kaip pvz: Z. Norkus kuris savo knygoje "Nepasiskelbusioji Imperija" teigia, kad LDK turėjo imperinių bruožų. Ir iš tiesų jis pateikia bent 7 stiprius to argumentus. Tokiose situacijose visada prisimenu E.H. Carro mintį, kad istorikas kaip virėjas surenka jam palankius faktus ir verda iš to sriubą. Na žodžiu visa tai iš esmės yra kaip aš sakau "Big Stuff". Todėl pereinu prie tai ko čia prisėdau iš tikrųjų parašyti.
Buvo toks XVII ATR karalius Jonas Sobieskis ir jis labai puikiai mokėjo kariauti prieš Turkus, kurie tais laikais gan gerai atkapodavo Europiečių kariaunas. Sobieskis mėgdavo daryti šitaip. Nusisamdo kokį tais kazoką, kad anas pagrobtų turką. Tai kazokėlis nueina arčiau turkų kariaunos, įlipa į kokį medį ir ten tupi ir laukia kol pro jį praeis koks turkiukas nutolęs nuo savo kariaunos. Na kazokėlis pagauna turką suriša ir veda pas Sobieskį. Ir tokią istoriją yra užrašęs toks Jono Sobieskio dvariškis Des Noyers. Tai buvo neeilinė, labai intelektuali asmenybė, pusę šimtmečio praleidusi Lenkijos karaliaus aplinkoje. Būdamas informatoriumi jis nuolat siųsdavo laiškus į Prancūziją apie politinį ATR gyvenimą. Žodžiu jis rašo sėdim su Jonu Sobieskiu karo lauko palapinėje ir čia staiga įeina kazokas, numeta Sobieskiui surištą turką ir išeina, po kiek laiko ateina vėl ir sako, aišku nelietuviškai -Ačiū Jonai, už darbą man sumokėjo. Tai prancūzas buvo be galo apstulbęs (tuo metu Prancūzija valdo Liudvikas IV- karalius saulė) kaip ATR bendraujama su karaliumi. Demokratija.