Nepanaudoti anglų būdai nugalėti vokiečius
Anglai, mėgstantys pasigirti, kad į jų kraštą niekada nebuvo įžengęs priešas, savotiškai vertina kariavimą. Suprantama, visi jaučiasi esą specialistai, nesvarbu, kad nežinantys karybos taisyklių. Yra žinoma, kad vienas Anglijos parlamento deputatas Antrojo pasaulinio karo pradžioje diskutuojant apie krašto gynybą teigė: "Nereikia bijoti vokiečių. Net jeigu jie užimtų Angliją, sutriuškinsime juos ekonomiškai. Tiesiog nieko jiems neparduosime parduotuvėse".
Tokių ir net labiau pašėlusių projektų, aišku, buvo kur kas daugiau. Generalinis štabas Londone gaudavo jų šimtus.
Iki šiol išliko dideli aplankai, pilni kruopščiai surūšiuotų laiškų. Pirmasis, atsiųstas kažkokio paukščių augintojo, siūlo taip išdresiruoti žuvėdras, kad jos galėtų išlesti cementą tarp plytų. Žuvėdrų pulkai naktį tyliai nusileistų ant miegančių Vokietijos miestų ir, sulesus cementą, iki ryto sugriautų namus. Autoriaus manymu, taip būtų sutaupyta daug bombonešių ir lakūnų.
Buvo daug išradingų pasiūlymų, kaip ginti Londoną nuo vokiečių bombonešių. Vienas entuziastas siūlė pakabinti didžiulius veidrodžius ir nukreipti juos taip, kad atspindėtų apačioje esančią vietovę. Vokiečių lakūnai, pamanę, kad krinta žemyn, turės daryti staigų posūkį ir atsitrenks į tikrą žemę. Naktį veidrodžius reikia pasukti taip, kad atspindėtų puolantys lėktuvai. Manydami, kad tai lakūnai savižudžiai, vokiečiai stengsis jų išvengti, kol galų gale lėktuvai suduš arba visiškai pasimetę lakūnai nebenorės pulti ir grįš į savo bazes.
Kitas, originalesnis projektas siūlė padaryti milžinišką Britų salų pavidalo plaustą ir pastatyti jį Šiaurės jūroje. Atstumas tarp plausto ir rytų pakrantės turi būti toks kaip tarp Dublino ir Velso. Londonas turėtų būti apšviestas kaip Dublinas, kuris buvo neutralus. Vokiečių bombonešių lakūnai, naktį skrisdami į Londoną, pagalvos, kad nukrypo nuo kurso ir atsidūrė virš Dublino, vienintelio tuo metu apšviesto miesto Šiaurės Vakarų Europoje. Po to pasuks į dešinę, apačioje pamatys tamsų plaustą ir nuskris į vakarus. Kai apskaičiuos, kad yra virš Londono, numes bombas. Projekto autoriaus apskaičiavimu, tai būtų Hamburgas.
Kartais būdavo kolektyvinių pasiūlymu. Vieną jų iš Vidurio Anglijos atsiuntė strėlių mėtymo į diską grupės nariai, kurie susitikinėdavo vietos smuklėje ir nutarė užrašyti visus atėjusius į galvą sumanymus. Pradžioje dalykiškai užsiminė Generaliniam štabui, kad sukauptų pakankamai tankų, kuriuos galėtų greitai permesti iš šalies vienos dalies į kitą. Teigė, kad strėlės, kovojant su priešų galėtų būti mirtinas ginklas. Vienintelis dalykas, ką reiktų padaryti, tai į strėlės rankeną įdėti mažą sprogstamąjį užtaisą. Geras metikas tikrai pataikys į tokio dydžio taikinį kaip kareivis. Būtų galima suformuoti specialų Karališkąjį Strėlių Metikų batalioną, į kurį stotų daug savanorių. Jis galėtų labai praversti išvarant vokiečių pėstininkus iš gynybinės Siegfriedo Linijos, o priešų tankus būtų galima nugalėti, pataikius į valdymo skylę. Šis projektas buvo svarstomas net Gynybos ministerijoje. Vadinamosios šarvuotos strėlės tikrai buvo pagamintos ir išbandytos, pasistačius manekenus Richmond Parke. Net gana sėkmingai. Vienintelė problema jos netoli tesiekia, ir net pats drąsiausias metikas neprasibraus taip arti priešo. Be to, išsigąsta, kad priešas irgi gali pasirodyti esąs ieties metikas ir mesti atgal. Projektas buvo atmestas.
Visai neatsižvelgta į širdį veriantį šauksmą, parašytą laiško pabaigoje smarkiai drebančia ranką: GELBĖKITE ALŲ !
Į visus laiškus karininkai privalėjo atsakyti. Rašė vis tą patį: "Vyriausias vadas be galo dėkingas už pasiūlytą projektą, kuris bus atidžiai išnagrinėtas".
Buvo ir labai vykusių sumanymų, ypač techninio apginklavimo patobulinimų. Populiariausios buvo bombos su chemikalais, skleidžiančios dvoką. Numetus jas įvairiose priešo teritorijos vietose, anglai priverstų vokiečius sugaišti daug laiko analizuojant apsinuodijimo priežastys. Šie sumanymai greičiausiai kilo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, o dabar buvo prisiminti ir patobulinti, bet taip ir liko neįgivendinti, nes bijota sulaužyti nerašytą kovojančių pusių susitarimą šiame kare nenaudoti cheminio ginklo.
Gana dažnai keli autoriai siūlydavo tą patį, kai vienu metu buvo laukiama, kad vokiečių parašiutininkai nusileis Anglijoje, daug žmonių siūlė atviruose plotuose prismaigstyti pagalių aštriais galais, nukreiptais į dangų, kad parašiutininkai leisdamiesi pataikytų ant jų. Daugelyje Anglijos aerouostų tikrai pristatyta kliūčių, kad parašiutininkams arba sklandytojams būtų sutrukdyta įvykdyti operacijas.
Anglijos oro pajėgų operacijos buvo dažnos ir sėkmingos, bet to neužteko valtininkui iš Pekhamo. 1940 m. liepą jis generaliniam štabui parašė, kad ankščiau dirbo šaldykloje prie Vaterlo rūmų, dabar siūlo Anglijos pietryčių pakrantę apjuosti ledo siena. Šaldyklos galėtų būti įrengtos jūros lygyje arba net atviroje jūroje. Po pirmo signalo, kai tik vokiečių baržos pajudės nuo Prancūzijos krantų, šaldyklos pradės veikti ir greitai jūra bus pilna ledo lyčių. Dreifuojančios didelės lytys apsups ir sustabdys baržas, o kareiviai sausumoje kaipmat iššaudys negalinčius pajudėti bejėgius priešus. Laiško autorius pareškė, kad bus laimingas, jei galės patarti ar padėti. Jam buvo nusiųstas įprastas laiškas, o projektas pateko į Gynybos ministeriją. Tačiau laiško autoriaus iš Pekhamo jis nepatenkino. Šis parašė dar vieną laišką, kuriame paaiškino, kad jo projektas gali būti pritaikytas ir puolant ir gynantis.
Specialiai sukonstruotus laivus-šaldyklas būtų galima naktį nuvilkti per Lamanšo kanalą ir pritvirtinti prie įvažiavimų į Kalė ir Bulonę. Įjungus šaldyklas, ryte siauri kanalai į uosto baseinus būtų užblokuoti ledo. Desantinės priešo baržos patektų į spąstus.
Šis projektas nebuvo įgyvendintas, bet po ketverių metų vėl pasirodė projektų panaudoti ledą Normandijos puolimo metu. Buvo sumanyta pristatyti didelių ledo lyčių, kurios turėjo būti velkamos jūra. Ledo lytys ilgai išsilaikytu vandenyje. Netgi buvo sukonstruoti eksperimentiniai modeliai.
Vieną dieną atsirado kazkokio Kalifornijoje gyvenančio džentelmeno laiškas, smulkiomis raidėmis, bet įskaitomai parašytas ant melsvo liniuoto popieriaus. Autorius apgailestavo, kad karas truks 30 metų - ilgiau nei Napoleono karai, o gal net visą šimtą metų. Tokiu atveju svarbu nuolatinis vyriškos lyties vaikų prieaugis. Autorius buvo atlikęs daug šios srities bandymų ir jau žinojo būdą, garantuojantį, kad gims tik berniukai. Ar generaliniam štabui tai svarbu?
Generalinis štabas atsakė teigiamai. Tada buvo gautas laiškas - išsami informacija, kaip elgtis, kad gimtų vyriškos lyties vaikai. Esmė buvo tokia: reikia pastoti tam tikromis mėnesio dienomis. Autorius nurodė tikslias dienas, kada gims 99 % berniukų. Vienintelė problema - griežtai laikytis šių datų. Laiškai buvo sudėti į atskirą segtuvą ir juoko dėlei išsiuntinėti visiems departamentams, tikintis jų pasiūlymų ir nuomonių. Plūstelėjo daugiau sąmoningų atsakymų. Šaukimo skyrius sutiko atleisti tūkstantį merginų iš pagalbinių tarnybų, kad jos galėtų dalyvauti pirmajame eksperimente. Karinė saugumo tarnyba apsiėmė kontroliuoti, ar tiksliai bus laikomasi datų, netrūko jaunų vyrų, sutikusių būti savanoriais šių merginų "vyrais".
Viskas vyko gerai, kol kažkas nepranešė Anglikonų bažnyčiai. Ten rimtai įvertino šią problemą. Kalifornijos džentelmeno projektas dingo be pėdsakų. Niekas po to jo daugiau nebematė.