Dūstantis Šuo
Pas Robertą į svečius atėjo Norbertas. Pasiklausyti muzikos. Kambarėlis buvo mažas. Žibuoklių tapetais išklijuotos sienos. Norbertas sėdėjo ant sofos. Vienintelio prabangos daikto šiame bute. Jis žiūrėjo į besisukančią magnetofono juostelės ritę.
Tada, nukreipęs žvilgsnį į priešingą kampą, jis pamatė stebėtoją. Stebėtojas buvo šuo, įsispraudęs į kampą. Apvalus kaip kamuolys, žvilgančiu kailiu, smaliom, plonom kojelėm ir ašarojančiom akim. Uodega kaip žarna.
"Nusipenėjęs kaip kiaulė!" - pasakė Norbertas.
"Nekreipk dėmesio, jis širdininkas" - tarė Robertas draugui.
Šuo nuolankiai žiūrėjo. Norbertas prisivilko artyn ir paglostė storą kamuolį. Šuo atsiduso ir pdėkojo.
"Jo į lauką neleidžia, nes bijo, kad gaus saulės smūgį ir mirs. Jo visi bijo, nes jis šio buto sąžinė.
Tuštinasi ir šlapinasi jis dėžutėn, jo išmatos ir šlapimas nedvokia, nes jis ligonis. Jis niekur neina iš kampo, jis patyliukais laukia savo mirties" - paaisškino Robertas.
Šuo atsiduso dar kartą. Iš akių tekėjo ašaros ir krito ant kilimėlio pakšėdamos. Norbertas įsižiūrėjo į krintačią ašarą, joje atspindėjo tapetai, sofa, magnetafonas, pintas sietynas ir visi sėdintieji. Kai ašara nukrito ant grindų, visas kadras pražuvo.